„Taigi už Lui nugaros – tiesiogine ir perkeltine prasme – jo asmeninė šeima. Miręs Meilužis, kurį aktorius Gytis Ivanauskas kuria su tokia itališka jėga, kad iš gąsdinančios, manieringos belytės abstrakcijos per tris spektaklio valandas „išsirita“, subręsta ir suspėja numirti...“

„Elena – draugė. Supratinga, gailestinga, nelabai laiminga. Aktorė Goda Piktytė klausosi, šypsosi, reaguoja taip, lyg būtų visąlaik šiek tiek šalia vyksmo. Kaip ir jos Elena. Toks amžinas jaunystės pabaigos laukimas. Jaunystės draugas (aktorius Dainius Svobonas) - „neleidžiantis, kad istorija taptų drama“.

„Tu pats – tolima šalis“, Rasa Paukštytė
„Teatras“, Literatūra ir menas, 2001 m. spalio 12 d., 11 psl.

„Prie mirštančio Meilužio lovos susirenka Elena ir vaikinai: „Mes visi sėdėjom, susibūrę šalia, laukėm, kol Lui leis mums išeiti. Visi tylėjo, tai buvo mūsų jaunystės pabaiga.“. Eleną vaidinanti Goda Piktytė šiame spektaklyje konkreti, paprasta ir taikli bendrosios partitūros atžvilgiu. Ji tikra slaptosios šeimos atstovė, o jos finalinės ašaros ir krintančios baltos pagalvės simbolizuoja klumpančios Veronikos kelią ir tiesiog pritrenkia savo archajiškumu. Aktorė šį epizodą ne vaidina, o tiesiog išverkia – ir tai jaudina. („Kiek laiko praėjo, kai buvau niekas, kai ateidavau, bet jau buvau niekas, kokį tylų ir nesvarbų gyvenimą gyvenau šalia jūsų. Pamažu mane apėmė beprotybė, rami ir be neapykantos.“).

„Mirties poezija ir jos apoteozė“, Daiva Šabasevičienė
Krantai 101, 42 psl.