Širdis – darbe ir kolektyve

Jubiliejus

Birželio 8-osios popietę KMU Neurochirurgijos klinikos kolektyvas rinkosi į iš tiesų visomis prasmėmis neeilinį susirinkimą, į kurį buvo pakviestas ir išvakarėse savo 90-metį sutikęs neurochirurgas Boleslovas Piktys.

Mokytojas – daugeliui

„Jūs esate čia daugelio susirinkusių chirurgų mokytojas, – jubiliatą sveikindamas sakė Neurochirurgijos klinikos vadovas prof. Arimantas Tamašauskas. – Didžiąją pragyvento amžiaus dalį gydytojas B. Piktys atidavė Kauno klinikoms. Gaila, bet nedaug yra žmonių, kurie į darbą ir kolektyvą įdeda tiek savo širdies.“

Prof. A. Tamašauskas sakė domėjęsis ir sužinojęs, kad Lietuvos gyventojų pavardės neatitinka to žmogaus charakterio ar kitų savybių. Taip yra ir neurochirurgo B. Pikčio.

„Tai žmogus, kuriam niekuomet nebuvo būdingas pyktis. Visi pamename sveiką gydytojo humoro jausmą, geranoriškumą ir ne piktus pamokslus, o gera linkinčius pamokymus, kurie įstringa visam gyvenimui ir nušviesina kasdienę rutiną bei prisiminimus apie juos pasakiusįjį. Neurochirurgas B. Piktys yra tas žmogus, kurį norisi matyti“, – linkėdamas ilgų metų ir puikios sveikatos sakė prof. A. Tamašauskas.

„Šiandien čia susirinko visi „vaikeliukai“ (kaip gydytojas B. Piktys mus vadindavo), kuriuos buvęs ilgametis skyriaus vadovas B. Piktys išmokė ir išleido į savarankišką gyvenimą“, – sveikindamas ir dėkodamas kalbėjo klinikos galvos smegenų chirurgijos skyriaus vadovas doc. Vytenis Deltuva.

Prof. Rytis Rimdeika pasveikino savo ir KMUK Generalinio direktoriaus prof. Juozo Pundziaus bei visų Kauno klinikų administracijos vardu.

„Sveikinu ir visų Kauno klinikų chirurgų vardu, kurie neurochirurgą B. Piktį prisimena kaip labai kvalifikuotą, išmintingą ir žodžio kišenėje neieškantį chirurgą“, – sakė prof. R. Rimdeika.

„Nusiimu prieš jus savo kepurę“, – sveikindamas sakė visuomet su gydytojo chalatu nešiojantis ir baltą mediko kepurę neurochirurgas Jaunutis Tamašauskas, kurio žodžius kolektyvas ir susirinkimo svečiai palydėjo plojimais.

Gyva istorija

Chirurgijos katedros klinikinėje bazėje (vedėjas doc. Juozas Jaržemskas) 1951 m. buvo skirta 30 lovų neurochirurginio profilio pacientams.

1953 m. Kauno klinikose buvo įkurtas pirmasis neurochirurgijos skyrius, jo kūrėjas ir ilgametis vedėjas buvo Boleslovas Piktys.

Kolegos ir buvę mokiniai B. Piktį vadina nepaprastų gabumų, intelekto, inteligencijos, etikos ir „dievo duotų“ rankų neurochirurgu. B. Pikčio darbo technika nuostabi, jis yra neprilygstamas daugelio neurochirurgų mokytojas, noriai besidalijantis savo žiniomis.

Kolegos sako: ramus, santūrus charakteris padėjo B. Pikčiui ilgus metus gyventi neįsitraukiant į konfliktus, aptakiai apeinant aštrius kampus. Geras diplomatas, turintis humoro gyslelę, daug paversdavo juokais. Mėgstamas bendradarbių, gerų rankų, patyręs chirurgas.

B. Piktys KMU Neurochirurgijos kliniką paliko 2000 m., į užtarnautą poilsį išėjo dirbęs daugiau kaip 40 m. Kauno neurochirurgai vieni pirmųjų tuometinėje Tarybų Sąjungoje pradėjo taikyti endotrachėjinę narkozę neurochirurgijos srityje.

1965 m., pastačius naują pastatą, L. Klumbys tapo Lietuvos neurochirurgijos centro vadovu, o pirmieji neurochirurgai buvo Boleslovas Piktys, Mykolas Bertašius, Povilas Barkauskas (išvykęs į Vilnių ir kūręs neurochirurgiją), Henrikas Juozakas (epileptologijos pradininkas), Algimantas Matukevičius (funkcinės-stereotaksinės neurochirurgijos pradininkas).

Tarp gyvenimo eilučių

Leidinyje „Iškilūs rietaviškiai“ sakoma: „Boleslovas Piktys gimė Rietave 1920 m. Medikas, Kauno klinikų neurochirurgijos skyriaus kūrėjas ir vedėjas.“

Kažkas sveikindamas paminėjo sunkų Jubiliato gyvenimą.

„Nei čia sunkus, nei ką. Gyvenimas kaip gyvenimas“, – tuoj pat užginčijo Jubiliatas.

„Na, darbas sunkus, – nusileido kalbėjusiajam. – Bet įdomus.“

O kaip buvo iš tikrųjų? Šiandieninio Jubiliato vaikystė, paauglystė buvo sunkios. Augo su dviem broliais darbininkų šeimoje, anksti neteko tėvo. Vaikų prieglaudoje baigė pradžios mokyklą ir įstojo į Rietavo progimnaziją. Paremtas artimųjų, perėjo į Plungės gimnaziją ir jau vertėsi savarankiškai.

1941 m. brandos atestatą gavo Telšiuose. Įsidarbino Kaune statistikos valdyboje. Slapstėsi kaime, kad nebūtų paimtas į vokiečių kariuomenę.

1942 m. įstojo į VDU Medicinos fakultetą. Uždarius universitetą, lankė pusiau slaptus medicinos techniko kursus. Nuo 1944 m. rudens medicinos studijas tęsė Medicinos fakultete.

1948 m. gavo gydytojo diplomą, dirbo Dotnuvos ambulatorijos vedėju, kaip bendrosios praktikos gydytojas gydė vaikus bei suaugusiuosius. 1950 m. Dotnuvos apylinkė tapo rajonu, B. Piktys – rajono sveikatos skyriaus vedėju.

1950 m. specializavosi Kauno klinikose Chirurgijos katedros klinikinėje bazėje pas chirurgą Joną Jocių.

1951 m. B. Piktys perkeltas Sveikatos skyriaus vedėju į Radviliškio raj., rajono ligoninėje organizavo chirurgijos skyrių ir ten dirbo chirurgu bei atsisakė administracinių pareigų.

1951 m. rudenį priimtas į Kauno klinikas chirurgu.

1952 m. B. Piktys paskirtas Vaikų chirurgijos-ortopedijos skyriaus vedėju.

1954 m. Leningrade baigė gydytojų tobulinimosi institute neuropatologinės chirurgijos 5 mėn. pirminę specializaciją ir buvo paskirtas neurochirurgijos skyriaus vedėju. Pareigas ėjo 40 m.

Neurochirurgijos specialybės Kauno klinikose ir respublikoje pradininko Chirurgijos katedros asistento Leono Klumbio vadovaujami neurochirurgijos specialybei savo gebėjimus skyrė pirmieji chirurgai: Boleslovas Piktys, Mykolas Bertašius, Algis Matulevičius. Jie mokėsi naujų diagnostikos ir gydymo metodų, kūrė neurochirurgijos tarnybos pradmenis.

Didėjant specialybės poreikiams, reikėjo naujų patalpų. 1963 m., pritarus Klinikų direktoriui P. Jašinskui, prie Neurologijos-psichikos ligų korpuso pradėta priestato statyba. Jį baigus, organizuoti 2 neurochirurgijos skyriai: galvos smegenų patologijos (vedėjas B. Piktys) ir stuburo (vedėjas Gediminas Baltrūnas).

B. Piktys niro į klinikinę veiklą, gilinosi į galvos smegenų auglių diagnostikos ir operacinio gydymo tobulinimą, turėjo klinikinę nuojautą diagnozuodamas bei auksines rankas operacinėje.

Dirbti atėjo nauja neurochirurgų karta: Jaunutis Tamašauskas, Juozas Šidiškis, Zenonas Jurašius, Linas Jagminas, Egidijus Jaržemskas, Leonas Kondrotas. Jie iš skyriaus vedėjo B. Pikčio mokėsi klinikinio patyrimo ir operacinės technikos.

1972 m. organizuotas III neurochirurgijos 50 lovų skyrius neurotraumatologinio profilio pacientams (vedėjas Z. Jurašius), suformuota paros neurochirurginės pagalbos tarnyba. 40 m. B. Pikčiui teko dieną naktį skubiai važiuoti teikti pagalbą po sunkių traumų, ištikus ligai.

Sukurtas aukšto lygio neurochirurgų vardas sudarė palankias sąlygas 1981 m. Klinikų komplekse pastatyti naują stacionarinį 240 lovų korpusą. Įkurtas modernus, turintis visų profilių skyrius, operacines ir laboratorijas, respublikos Neurochirurgijos centras. Įgiję kvalifikaciją, neurochirurgai pasklido Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Kuriant centrą nemažą indėlį įnešė B. Piktys, iki 1994 m. vadovavęs neuroonkologijos skyriui, kur per 1 m. buvo gydoma iki 800 galvos smegenų navikais, uždegimais sergančių pacientų, atliekama iki 400 sudėtingų operacijų.

Iki 2000 m. B. Piktys didelį klinikinį patyrimą perduodavo naujos, jau trečiosios, kartos neurochirurgams.

Artimas žvilgsnis

„Parneškite Aneliutei – gal jai patiks“, – kažkas pajuokavo sveikindamas ir teikdamas gėles, matyt, galvoje turėdamas šiltą Jubiliato ir jo žmonos bendravimą.

„Kodėl čia mane sveikini, o ne namie?“ – priimdamas puokštę Jubiliatas papriekaištavo anūkei, žinomai aktorei Godai Piktytei ir jai saugiai saugoti perdavė visas dovanų gautas gėles.

Koks yra garsusis senelis B. Piktys ne mažiau garsiai jo anūkei aktorei G. Piktytei?

„Senelis man visuomet buvo autoritetas. Negaliu pasakyti, kada supratau, kad senelis man autoritetas, nes abu seneliai man visada buvo autoritetai, – sakė aktorė G. Piktytė, nuo vyresnių klasių dirbusi pagalbine operacinėje – taip rengėsi medicinos studijoms.

G. Piktytė įstojo į KMU Medicinos fakultetą, vėliau paliko šias studijas ir pasirinko aktorystę.

„Būdavo pasiguodžiu: repetavome 8 val. Oi, kaip sunku, kaip pavargau… Paskui sugėdinu pati save, prisiminusi, kad senelis operuodavo po 11–13 val. Man senelis yra profesionalumo etalonas, ar tai būtų medicina, ar menas, ar kita gyvenimo ir darbo sritis. Man imponuoja ne tik kaip senelis dirba, bet ir kaip pateikia savo mintis apie tai.“

„Jis labai santūrus, iš jo sklinda paprastas, neišdidintas gerumas. Geriau savaip pajuokaus, bet niekada nedarys dramos, neišdidins problemos ar kokios istorijos – man tai yra vertybė. Stengiuosi ir aš nedramatizuoti, neišdidinti įvykių, kurie to neverti. Geriau pajuokauti. Kartais pagalvoju: kaip vienomis ar kitomis aplinkybėmis pasielgtų senelis, ką pasakytų, – pasakojo aktorė, svarstydama apie savybes, paveldėtas iš senelio. – Seneliui nebūdingas egocentrizmas, jis nevertina savo gimtadienių kaip datos, bet labai vertina susitikimus su draugais, bendraminčiais, su mumis – artimaisiais. Senelis – gamtos žmogus. Manau, ne tik genai, gyvensena, bet ir gyvenimo filosofija padėjo jam sulaukti šio jubiliejaus.“

Ar buvo kada supykus ant senelio, ar jo humoras jai niekada nebuvo įžeidžiamas?

„Kai buvau dar vaikas, mirė mano vėžlys. Labai verkiau. Senelis paguodė: kai užaugsi, rūkysi, galėsi pasidaryt iš jo kiauto peleninę – turėsi prisiminimą. Supykau ant senelio. Dar labiau verkiau, pasakiau, kad tai labai ciniškas humoras, – prisiminė aktorė. – Vertinu sąmojį ir ironiją, savaironiją ne tik kine, teatre, mene apskritai, bet ir gyvenime. Man tai susiję su išmintimi.“

Ar senelis anūkei yra autoritetingas gydytojas, ar susirgus klauso jo patarimų, ar gydosi pati?

„Klausiu ir klausau, bet dažniausiai nuspėju, ką pasakys: „Teks gyvent“.

„Vertinu, gerbiu ir myliu, – taip savo jausmus neurochirurgui B. Pikčiui apibūdino anūkė aktorė G. Piktytė. – Senelis man yra tai, kas yra gyvenimas.“

Džuljeta Kulvietienė